Makaras citatos.

 

1). „ – Tai tu keliauji? Tas gerai! Puikią dalią pasirinkai, sakale. Taip ir reikia: keliauk ir žiūrėk, prizižiūrėsi, gulk ir mirk – šit ir viskas!“
-----------------------
2). „ – Gyvenimas? Kitokie žmonės ? – toliau kalbėjo jis, skeptiškai išklausęs mano prieštaravimo dėl jo „taip ir reikia“. – Ėhė! O kas tau rūpi? Negi tu pats ne gyvenimas? Kiti žmonės gyvena be tavęs ir pragyvens be tavęs. O gal manai esąs kam nors reikalingas? Tu ne duona, ne lazda, ir niekam tavęs nereikia.“
-------------------------------
3). „ – Sakai, mokytis ir mokyti? O ar tu gali išmokti padaryti kitus žmones laimingus? Ne, negali. Pirmiau tu žilės sulauk, tada ir šnekėk, kad reikia mokyti. Ko mokyti? Kiekvienas žino, ko jam reikia. Kurie gudresni, tie griebia, kas yra, kurie kvailesni – tie nieko negauna, ir kiekvienas mokosi pats...“
------------------------------------
4). „ – Che! Šnekėjau su vienu žmogum. Griežtas žmogus, jūsiškis, rusas. Reikia gyventi, sako jisai, ne taip, kaip tu pats nori, o kaip dievo žody pasakyta. Nusilenk dievui, ir jis duos tau viską, ko paprašysi. O pats jisai visas nuplyšęs – vieni skarmalai. Aš ir pasakiau, kad jis paprašytų dievą sau naujo drabužio. Užpyko ir keikdamasis pavijo mane.“
--------------------------
5). „ Makaras padavė man pypkę.
 - Rūkyk. Gražiai dainuoja merga? Taigi! Norėtumei, kad tokia tave pamiltų? Ne? Gerai! Taip ir reikia – netikėk mergomis ir laikykis nuo jų toliau. Mergai bučiuotis geriau ir mieliau, negu man rūkyti pypkę, o ją pabučiavai – ir tavo širdies laisvė mirusi. Prisiriš jinai tave kažkuo nematomu, o nutraukti nebegali, ir atiduosi tu jai visą sielą. Taip, taip! Saugokis mergų! Visad meluoja! Myliu, šneka, labiau už viską pasaulyje, o įdurk jai smeigtuku, ji širdį tau sudraskys. Žinau! Ėhė, kiek žinau! Ar nori, sakale, papasakosiu tau vieną tikrą atsitikimą? O tu įsidėmėk ir jei įsidėmėsi – visą amžių būsi laisvas paukštis.“
--------------------------------
6). „ – Juokingi tie tavo žmonės. Susispietę krūvoj ir slegia vieni kitus, o žemėj vietos ana kiek, - jis plačiai apvedė ranka stepę. – Ir vis pluša. Kuriam galui? Niekas nežino. Žiūri, kaip žmogus aria, ir galvoji: va jisai su prakaito lašais išlies savo jėgas į žemę, o paskui atguls jon ir supus. Nieko po jo neliks, nieko gero jis nemato iš savo lauko ir miršta kaip gimęs – kvailys.
           - Tai ką, gal jis tam gimė, kad paknaisiotų žemę ir numirtų, nespėjęs netgi sau kapo išsiknisti? Ar jis žino, kas yra laisvė? Ar supranta, kas yra stepės platybė? Ar jūros bangų šneka džiugina jam širdį? Jis vergas – nuo pat gimimo, visą gyvenimą vergas, ir daugiau nieko! Ką jis gali sau padaryti? Tiktai pasikarti, jeigu mažumėlę ateis į protą.“
------------------------------------------------
7). „O aš, žiūrėk, per penkiasdešimt aštuonerius metus kiek regėjau, surašyk viską popieriuje, tai į tūkstantį tokių krepšių, kaip tavo nesudėsi. Taigi pasakyk, kokiuose kraštuose neesu buvęs? Ir nepasakysi. Tu nė negirdėjai tokių kraštų, kur aš buvau. Taip ir reikia gyventi: eik ir eik – ir viskas. Ilgai vienoj vietoj nestovėk – ką ten rasi? Ana kaip naktis ir diena apie žemę lekia vydamosi viena kitą, taip ir tu lėk nuo minčių apie gyvenimą, kad juo nenusiviltum. O imsi galvoti – nusivilsi gyvenimu, šitaip visada būna. Ir man šitaip buvo. Ėhė! Buvo, sakale.“

------------------------------------------------------------
8). „ – Sėdėjau kalėjime Galičinoj. „Kam gi aš gyvenu pasauly?“ – pagalvojau iš nuobodžio, - nuobodu kalėjime, sakale, oi kaip nuobodu! Ir sugriebė man širdį ilgesys, kai pažvelgiau pro langą į lauką, sugriebė ir suspaudė ją kaip replėmis. Kas pasakys, kam gyvenas? Niekas nepasakys, sakale! Apie tai savęs nė klausti nereikia. Gyvenk, ir viskas! Keliauk ir dairykis, tai ir ilgesys niekada neapniks. Tada aš kad kiek būčiau pasikoręs su diržu, šit kaip!“

--------------------------------------------
9).