asesubeveikas

  „Prisiminkite, - sakydavo Dantė, - jog ši diena niekuomet nebeišauš. “ Gyvenimas juda į priekį. Mes keliaujame per erdvę devyniolikos mylių per sekundę greičiu. Ši diena – brangiausias žmogaus turtas. Tai apskritai vienintelis tikras turtas.

  „Prisiminkite, ką sakė Baltoji Karalienė: „Taisyklė – tai uogienė vakar ir rytoj, tačiau ji niekada nebus uogienė šiandien. Daugelis mūsų elgiasi kaip tik taip: lieja prakaitą dėl vakarykštės ir jaudinasi dėl rytojaus uogienės, nors šios dienos uogienę galėtų teptis ant duonos šiandien. “ Netgi didysis prancūzų filosofas Montenis kartojo šią klaidą. „Mano gyvenime buvo tiek daug baisių nelaimių, kurių dauguma taip ir neįvyko.“ Taigi klystame visi. “

 https://www.skelbiu.lt/ - lankomiausias skelbimų portalas Lietuvoje.

  „Kokia keista mūsų mažo gyvenimo procesija! – stebėjosi Stephanas Leacockas. – Vaikas sako: kai būsiu didelis berniukas. Kas tuomet? Didelis berniukas tvirtina: kai aš užaugsiu. Užaugęs jis pasitaiso: kai susituoksiu. O kas toliau? Mintis pakinta – išeisiu į pensiją. Ateina poilsio metas, žmogus atsigręžia į praeitį, kur pasirodo, kad šaltas vėjas nušlavė visus gyvenimo pėdsakus. Jau viskas praėjo. Mes per vėlai suvokiame, jog gyvenimas – tai kiekvienos dienos, kiekvienos akimirkos nuaustas audinys.“

 https://www.part.lt/ - lietuviška paveikslėlių talpykla;

  „Laimingas šioje žemėje tik vienas žmogus, Tik tas, kuris šią dieną gali pavadinti sava, Tik tas esti saugus, kuris gali pasakyti: „Rytojau, elkis kaip tinkamas, aš šiandien savo jau nugyvenau.“ “

  „Kartu stovime dviejų amžinybių sandūroje: plačios begalinės praeities ir po paskutinio ištarto garso atsiveriančios ateities. Negalime gyventi nė vienoje iš jų – netgi sekundės daliai tenai nenusikelsime. Bandydami tai daryti galime sugadinti sveikatą ir prarasti sveiką protą. Mėgaukimės gyvenimu vieninteliame laike, kuriame esame nuo ryto iki vakaro. „Kiekvienas gali pakelti savo naštą, kad ir kokia sunki ji būtų, - rašė Robertas Louisas Stevensonas. – Kiekvienas gali dirbti sunkiausią darbą vieną dieną.“ Ir gali gyventi tyrai, romiai, kantriai, kupinas meilės, kol saulė nusileis. Tai ir yra viskas, ką reiškia žodis „gyvenimas“.“

 https://www.sena.lt/ - čia gali pirkti ir parduoti knygas ir plokšteles.

  „ – Tai ką gi daryti? Ką tokiu atveju daryti? Ar reikia į neviltį pulti?   - Ne, jau to pakanka, kad jūs dėl to sielojatės. Darykite, ką galite, ir jums bus įskaityta. Jūs jau daug padarėte, nes įstengėte taip giliai ir nuoširdžiai pati save pažinti! O jeigu jūs ir su manimi taip nuoširdžiai kalbėjotės vien tam, kad tik, kaip dabar, mano pagyrimą už savo tiesumą gautumėte, tada, žinoma, nieko nepasieksite savo tikros meilės darbais; taip viskas ir liks vien jūsų svajonė, ir visas gyvenimas tik šmėstels kaip vaiduoklis. Tada, suprantama, ir apie būsimąjį gyvenimą užmiršite, ir savaime pagaliau kaip nors nurimsite.“ /////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////// „Na, dabar, po tokio jūsų prisipažinimo, aš tikiu, kad jūs esate nuoširdi ir turite gerą širdį. Jeigu ir nepasieksite laimės, tai visada atminkite, kad einate geru keliu, ir pasistenkite jo nepamesti. Svarbiausia, saugokitės melo,

  „ – Nieko nebijok, ir niekuomet nebijok, ir nesisielok. Kad tik tavo atgaila nesumažėtų – ir viską Dievas atleis. Ir iš viso nėra tokios nuodėmės visoje žemėje, kurios neatleistų Viešpats tikrai atgailaujančiam. Ir visai negali padaryti žmogus tokios didelės nuodėmės, kuri išsemtų begalinę Dievo meilę. Argi gali būti tokia nuodėmė, kuri viršytų Dievo meilę? Tik rūpinkis atgaila, be paliovos rūpinkis, o baimės visai kratykis. Tikėk, kad Dievas tave taip myli, kaip tu nė pagalvoti apie tai negali; nors tu ir nusidėjėlė bet ir nusidėjėlę jis myli. O dėl vieno atgailaujančio daugiau džiaugsmo danguje negu dėl dešimties teisuolių, seniai pasakyta. Eik ir nebijok. Už nemalonumus žmonėms atleisk, už nuoskriaudas nepyk. Velioniui atleisk savo širdyje už visas skriaudas, visiškai su juo susitaikyk. Jei atgailauji, tai ir myli. O jei mylėsi, tai tu jau Dievo... Meilė viską nugali, visus išgano. Jeigu jau aš, toks pat nuodėmingas žmogus kaip ir tu, dėl tavęs susigraudinau ir pasigailėjau tavę

  „ – Nė negalvok apie tai. Gėda to ir klausti. Kaipgi galima už gyvą žmogų, o dar motinai, melstis kaip už mirusį! Tai didelė nuodėmė, tai panašu į burtus, tik dėl tavo neišmanymo tau atleistina. Tu geriau pasimelsk dangaus karalienei, kuri netrunka užtarti žmogų ir jam pagelbėti, pasimelsk už jo sveikatą, ir dar kad tau atleistų už tavo neteisingą galvojimą. Ir štai dar ką aš tau, Prochorovna, pasakysiu: arba jis, tavo sūnelis, pats greitai pas tave sugrįš, arba tau tikrai laišką atsiųs. Taip ir žinok. Eik ir būk dabar rami. Gyvas tavo sūnelis, sakau tau.“

  „ – Štai kas, motin, - prašneko senuolis, - kadaise, senovėje, vienas didis šventasis pamatė bažnyčioje tokią pat kaip tu motiną, taip pat verkiančią savo vienturčio kūdikio, kurį irgi pasišaukė Viešpats. „Argi tu nežinai, tarė jai šventasis, kokie drąsūs šitie kūdikiai prieš Dievo sostą? Nėra už juos drąsesnių dangaus karalystėje: tu, Viešpatie, davei mums gyvybę, sako jie Dievui, ir vos tik mes ją išvydome, tu ir atėmei ją iš mūsų. Ir taip drąsiai prašo ir reikalauja, jog Viešpats tuojau suteikia jiems angelų vardą. O todėl, - tarė šventasis, - ir tu, moteriške, džiaukis, o ne verk, ir tavo kūdikis dabar yra Viešpaties angelų būryje.“ Štai ką pasakė šventasis verkiančiai moteriškei senų senovėje. O jis buvo didis šventasis ir pasakyti netiesą jai negalėjo. Todėl ir tu, motin, žinok, kad ir tavo kūdikis dabar tikrai stovi prieš Viešpaties sostą, ir džiaugiasi, ir linksminasi, ir už tave meldžia Dievą. Todėl ir tu neverk, bet džiaukis.“

  „Pažįsta liaudis tylų ir kantrų sielvartą; jis tūno savyje ir tyli. Bet pasitaiko ir audringo sielvarto: jis prasiveržia kartą ašaromis ir nuo to momento pavirsta rauda. Ypač tai atsitinka moterims. Bet jis nėra lengvesnis už tylųjį sielvartą. Rauda neteikia paguodos, ji dar labiau aitrina ir drasko širdį. Toks sielvartas nė paguodos nereikalingas, jis minta jausmu, kad jo negalima numalšinti. Rauda tėra reikalas be paliovos aitrinti žaizdą.“

  „Svarbiausia, pats sau nemeluokite. Kas meluoja pats sau ir klausosi savo melo, tas ilgainiui jokios tiesos nei savyje, nei aplinkui nebemato, vadinasi, pradeda nebegerti nei savęs, nei kitų. Nieko negerbdamas, nieko ir nemyli, o neturėdamas meilės ir ieškodamas sau užsiėmimo ir pramogų pasiduoda aistroms bei kūno geiduliams ir nuo savo ydų visai sugyvulėja, o visa tai dėl to, kad be paliovos meluoja ir žmonėms, ir pats sau. Kas meluoja pats sau, tas anksčiau už kitus gali ir įsižeisti. Juk pasijusti įžeistam kartais gali būti ir malonu, tiesa? Ir juk žino žmogus, kad niekas jo neįžeidė, kad pats įžeidimą sugalvojo ir primelavo dėl gražumo, pats perdėjo, kad dailingiau atrodytų, prie žodžio prikibo ir iš adatos vežimą priskaldė, - pats žino tai ir vis dėlto pirmas įsižeidžia, taip įsižeidžia, jog net malonumą, didelį pasitenkinimą jaučia, o šitaip ir tikrą neapykantą išsiugdo...“