Gyvemino pėdskai...

 

„Kokia keista mūsų mažo gyvenimo procesija! – stebėjosi Stephanas Leacockas. – Vaikas sako: kai būsiu didelis berniukas. Kas tuomet? Didelis berniukas tvirtina: kai aš užaugsiu. Užaugęs jis pasitaiso: kai susituoksiu. O kas toliau? Mintis pakinta – išeisiu į pensiją. Ateina poilsio metas, žmogus atsigręžia į praeitį, kur pasirodo, kad šaltas vėjas nušlavė visus gyvenimo pėdsakus. Jau viskas praėjo. Mes per vėlai suvokiame, jog gyvenimas – tai kiekvienos dienos, kiekvienos akimirkos nuaustas audinys.“